Besibaigiant 2020-iesiems Idėjos miestui kvietė tyrinėti miestą kitokia, sužaidybinta forma. "Įvietinti miesto žaidimai" - tai projektas, kurio metu planuojama sukurti kitokią Vilniaus Naujininkų rajono tyrinėjimo patirtį.
"Šis projektas skirtas pažinti savo miestą netikėtais maršrutais, tam tikrų "instrukcijų" pagalba atkreipti dėmesį į miesto erdvinę struktūrą, architektūrą, supančios aplinkos elementus ir paslaugas, sutinkamus žmones, įvairius trukdžius ar neišbaigtumus, atsiveriančius vaizdus ir pan.", - pasakoja projekto iniciatorė, architektė Inga Urbonaitė-Vadoklienė. Kartu su kolegėmis architekte Evelina Vasiliauskaite bei architekte Margarita Kaučikaite jos kuria kitokią miesto pažinimą įgalinančią patirtį. Lietuvėms talkina Švedijos Belinge technologijų universiteto akademikės Annika Olofsdotter Bergstrom bei Pirjo Elovaara, kurios specializuojasi įvietintų miesto žaidimų kūrime ir naudoja juos kaip metodą tyrinėti tam tikros bendruomenės narių ir aplinkos, viešosios erdvės santykį.
" Įvietinti miesto žaidimai (angl. site specific games) yra populiarus ir plačiai paplitęs reiškinys, pastaruoju metu stipriai naudojantis ir pridėtinės erdvės elementus. Dažniausiai tai yra orientacinio pobūdžio patirtis, pritaikyta konkrečiai fizinei (miesto) erdvei. Mus domina galimybės sužaidybinta forma tyrinėti tam tikros vietos specifiką, matomus ir nematomus sluoksnius. Žaidimą kuriame į pagalbą pasitelkamos pačius žaidimo dalyvius, juos stebėdamos: kaip jie orientuojasi erdvėje, ką pastebi, kaip reaguoja į tam tikras užduotis ar iššūkius, kaip jaučiasi ir kuo dalinsi pabaigę žaidimą". Tuo tikslu architektės sukūrė būsimo žaidimo prototipą - specialias vaikščiojimo instrukcijas, pritaikytas Naujininkams, kurios apėmė savyje urbanistikos, miesto sociologijos, etnografinių kokybinių tyrimų metodus. Žaidimo metu dalyviai gavo iššūkį surasti tam tikrą vietą - objektą savo pačių pasirinktu maršrutu, ir pakeliui laikytis tam tikrų nurodymų/ taisyklių ir/ar įgyvendinti tam tikras užduotis.
Ne Naujininkų gyventojams maršruto pradžia buvo pasirinkta gerai žinoma viešoji erdvė - Vilniaus geležinkelio stotis, o ieškomas objektas - Šv. Eufrosinijos Polockietės cerkvė, nuo pradžios taško nutolusi apie 1 km, – atstumas sąmoningai parinktas taip, kad būtų daugumai lengvai įveikiamas pėsčiomis, turint omenyje, kad yra didelė tikimybė klaidžioti. Pradžios taškas parinktas nagrinėjamo rajono paribiuose, siekiant sudaryti sąlygas dalyviams pastebėti, kaip keičiasi erdvių tapatumo bruožai, atmosfera, architektūra, erdvinė struktūra, žmonės. Naujininkų rajono gyventojai turėjo surasti objektą pradėdami kelionės maršrutą nuo savo namų.
Užsiregistravę dalyviai gavo abstrakčią vietos žemėlapio schemą, kurioje pateikta orientacinė ieškomo objekto vieta. Kartu dalyvai gavo ir pasivaikščiojimo instrukcijas:
"Šis projektas skirtas pažinti savo miestą netikėtais maršrutais, tam tikrų "instrukcijų" pagalba atkreipti dėmesį į miesto erdvinę struktūrą, architektūrą, supančios aplinkos elementus ir paslaugas, sutinkamus žmones, įvairius trukdžius ar neišbaigtumus, atsiveriančius vaizdus ir pan.", - pasakoja projekto iniciatorė, architektė Inga Urbonaitė-Vadoklienė. Kartu su kolegėmis architekte Evelina Vasiliauskaite bei architekte Margarita Kaučikaite jos kuria kitokią miesto pažinimą įgalinančią patirtį. Lietuvėms talkina Švedijos Belinge technologijų universiteto akademikės Annika Olofsdotter Bergstrom bei Pirjo Elovaara, kurios specializuojasi įvietintų miesto žaidimų kūrime ir naudoja juos kaip metodą tyrinėti tam tikros bendruomenės narių ir aplinkos, viešosios erdvės santykį.
" Įvietinti miesto žaidimai (angl. site specific games) yra populiarus ir plačiai paplitęs reiškinys, pastaruoju metu stipriai naudojantis ir pridėtinės erdvės elementus. Dažniausiai tai yra orientacinio pobūdžio patirtis, pritaikyta konkrečiai fizinei (miesto) erdvei. Mus domina galimybės sužaidybinta forma tyrinėti tam tikros vietos specifiką, matomus ir nematomus sluoksnius. Žaidimą kuriame į pagalbą pasitelkamos pačius žaidimo dalyvius, juos stebėdamos: kaip jie orientuojasi erdvėje, ką pastebi, kaip reaguoja į tam tikras užduotis ar iššūkius, kaip jaučiasi ir kuo dalinsi pabaigę žaidimą". Tuo tikslu architektės sukūrė būsimo žaidimo prototipą - specialias vaikščiojimo instrukcijas, pritaikytas Naujininkams, kurios apėmė savyje urbanistikos, miesto sociologijos, etnografinių kokybinių tyrimų metodus. Žaidimo metu dalyviai gavo iššūkį surasti tam tikrą vietą - objektą savo pačių pasirinktu maršrutu, ir pakeliui laikytis tam tikrų nurodymų/ taisyklių ir/ar įgyvendinti tam tikras užduotis.
Ne Naujininkų gyventojams maršruto pradžia buvo pasirinkta gerai žinoma viešoji erdvė - Vilniaus geležinkelio stotis, o ieškomas objektas - Šv. Eufrosinijos Polockietės cerkvė, nuo pradžios taško nutolusi apie 1 km, – atstumas sąmoningai parinktas taip, kad būtų daugumai lengvai įveikiamas pėsčiomis, turint omenyje, kad yra didelė tikimybė klaidžioti. Pradžios taškas parinktas nagrinėjamo rajono paribiuose, siekiant sudaryti sąlygas dalyviams pastebėti, kaip keičiasi erdvių tapatumo bruožai, atmosfera, architektūra, erdvinė struktūra, žmonės. Naujininkų rajono gyventojai turėjo surasti objektą pradėdami kelionės maršrutą nuo savo namų.
Užsiregistravę dalyviai gavo abstrakčią vietos žemėlapio schemą, kurioje pateikta orientacinė ieškomo objekto vieta. Kartu dalyvai gavo ir pasivaikščiojimo instrukcijas:
- Į pasivaikščiojimą eiti po vieną;
- Pasivaikščiojimo metu nesinaudoti jokiais kitais žemėlapiais, aplikacijomis ar internetu, - vietoje to rekomenduota kalbinti vietinius gyventojus;
- Visą savo kelionę fiksuoti (fotografuoti, įrašinėti garsus ar savo mintis, užsirašyti jas į telefoną/ užrašinę);
- Įspūdžius siųsti realiu laiku žaidimo organizatoriams nurodytais kanalais;
- Pasivaikščiojimo metu neskubėti ir nebijoti pasiklysti;
- “Įjungti” visas savo jusles ir stebėti aplinką bei save aplinkoje: ką matote, ką girdite, ką užuodžiate, ką jaučiate, kokios mintys ir asociacijos kyla - visa tai nepamiršti fiksuoti vaizdais, užrašais, garso įrašais.
- Stebėti detales: architektūrą ir jos elementus, gatves ir šaligatvius, spalvas, paviršius, formas, iškabų ir ženklų pavadinimus, reljefą, vaizdus ir panoramas, sutinkamus žmones, augmeniją ir pan.;Suradus laiško pradžioje įvardintą objektą, jį nufotografuoti ir atsiųskite nuotrauką organizatoriams.
Naujininkai dalyvių akimis
 |  |
Dauguma dalyvių rinkosi eiti per pėsčiųjų tiltą virš bėgių, kiti - pro Liepkalnio g. viaduką. Dalyviai stengėsi kuo greičiau praeiti stoties zoną čia neužsibūdami, ir dauguma praleido progą apžvelgti Naujininkų panoramą iš kitos pusės. Kelionės pradžios taške dauguma dalyvių įvardino nejaukumo, nesaugumo jausmą, tuo tarpu įėjus į Naujininkų rajoną nuotauka pasikeitė, nuteikė. "Kelionės eigoje - pasakiškas tylos jausmas prie cerkvės, medinės trobos... - nuteikė svajingai",- komentavo dalyviai.
"Pirma gatvės atkarpa buvo labai triukšminga, labai intensyvi, gyvenanti savo intensyvų miesto urbanistinį gyvenimą".
Dalyviai vienbalsiai stebėjosi Naujininkams būdingais konstrastais: mediniai namai ir šalia stūkstantys daugiaaukščiai daugiabučiai, plačios asfaltuotos gatvės ir akmenimis grįsti keliukai, betoninės ir medinės tvoros, reljefo įvairovė.
"...čia ėjau ir pro <..> sentikių cerkvę, kur buvo slidu, kur buvo šunys, kur buvo labai sunku praeiti. Vėliau.. ieškojau palei stogus, kadangi mačiau, jog stogas kupolinis (pagal tai orientavausi), užlipdavau ant kalno ir žiūrėdavau, kur aplinkui matosi stogas, kupolas, tai ten ir eidavau. Tai nuo vienos cerkvės prie kitos, vis netikdavo, ne ta buvo. Tada iki vaikų kalėjimo ar .. buvo irgi tokia keista vieta, lyg kalėjimas, vaikų socializacijos centras, vieta atrodė visiškai nesvetinga, vaikam nepritaikyta...."
"Pirma gatvės atkarpa buvo labai triukšminga, labai intensyvi, gyvenanti savo intensyvų miesto urbanistinį gyvenimą".
Dalyviai vienbalsiai stebėjosi Naujininkams būdingais konstrastais: mediniai namai ir šalia stūkstantys daugiaaukščiai daugiabučiai, plačios asfaltuotos gatvės ir akmenimis grįsti keliukai, betoninės ir medinės tvoros, reljefo įvairovė.
"...čia ėjau ir pro <..> sentikių cerkvę, kur buvo slidu, kur buvo šunys, kur buvo labai sunku praeiti. Vėliau.. ieškojau palei stogus, kadangi mačiau, jog stogas kupolinis (pagal tai orientavausi), užlipdavau ant kalno ir žiūrėdavau, kur aplinkui matosi stogas, kupolas, tai ten ir eidavau. Tai nuo vienos cerkvės prie kitos, vis netikdavo, ne ta buvo. Tada iki vaikų kalėjimo ar .. buvo irgi tokia keista vieta, lyg kalėjimas, vaikų socializacijos centras, vieta atrodė visiškai nesvetinga, vaikam nepritaikyta...."
Rajono medinukai (dalyvių fotofiksacijos).
. Rajono mūrinė XIX-XX a. architektūra (dalyvių fotofiksacijos).
.Naujininkų daugiabučiai ir nauja statyba (dalyvių fotofiksacijos).
Dalyviai pastebėjo skirtingą rajono gatvių, kelių ir takų būklę, atkreipė dėmesį, kad jų pasirinktose trajektorijose praktiškai nebuvo suolelių/ šiukšliadėžių, o atmosfera kaitaliojosi tarp "kaimiškos" ir "miestiškos".
Dauguma dalyvių įvardino Naujininkų erdves kaip jaukias, ramias ir žalias, daugiasluosknes.
Iš nuotraukų matosi, kad daugiausia dalyviai fiksavo detales: langus, blakonus, mažosios architektūros elementus ir pan. (dalyvių fotofiksacijos).
Naujininkų panoramos (dalyvių fotofiksacijos).
Dauguma dalyvių Naujininkų panoramas įvardino kaip vieną charakteringiausių rajono elemetų. Jie atkreipė dėmesį, jog išraiškingas reljefas padeda orientuotis ir apžvelgti rajoną įvairias kampais, kuria įdomų, kintantį charakterį.
Pasivaikščiojimo dalyvių mintys ir atsiliepimai
„apčiuopiama tapatybė“/bruožai – daugialypiškumas, dideli kontrastai (Žaliakalnis vs Antakalnis vs Kalvarijos), kontrastingi kvapai (maisto, šalčio), garsai (šunys, mašinos, gaidžiai, kapinių spengimas); nesistengia būti geresnis negu yra (apie Naujininkų rajoną)"
"Tikėjausi didesnio nesaugumo jausmo, nors įspūdis rajono „ kaip mažiau saugaus“, neatrodo, kad tai yra rajonas, kur galima eiti pasivaikščioti, po patyriminio šio žaidimo pakeičiau nuomonę ir pasirinčiau Naujininkus kaip pasivaikščiojimo vietą."
"Labai sunku pasakyti, kas yra tipinis Naujininkų gyventojas, nes vienok sunkiau gyvenantis, labai senas Vilnietis, gyvenatis pagriuvusiam medinuke, o paieini toliau, tai toks standartinis Žirmūnų darbininkų rajonų gyventojas; labai skirtingi segmentai, labai daugiasluoksnis".
"Vertybė – rajono nepretenzingumas".
„<..> man iš tikrųjų buvo įdomu, nes aš esu kažką panašaus dariusi [iš organizacinės pusės], bet taip va, kad pačiai reikėtų eiti ir pažinti miestą [kuris yra mano miestas] iš principo, ne savo rajoną, buvo pirmą kartą. Supratau, kad iš tikrųjų šito rajono visiškai nepažįstu... Buvo labai įdomus procesas ir labai daug atradimų. Rajonas man atrodė tikras ir nebandantis geriau save pateikti. Jame gyvenimas yra toks, koks yra, ten daug kontrastų: tiek gyventojai skirtingi, tiek architektūra labai skirtinga, labai jautėsi, kad yra daugiasluoksniškumas – tokie bendri pastebėjimai. <...>"
"Buvo visiškai atradimas, kad gali tiek dalykų naujų atrasti savo mieste. Patiko pats pasivaikščiojimas, nes jis buvo ne kažkokiam tikslui įgyvendinti, bet pats savaime kaip tikslas, kai tu turi pastebėti dalykus... toks atsipalaidavimas atsiranda. Intensyviai reflektuoji vieną ar kitą kampą, kiekvieną gatvę, kiekvieną įvykį, jausmą, galų gale, kaip jautiesi sirtingose vietose..."
"Užtrukau 1,5 val., nors tiksliai žinojau, kur objektas. Maršrutą pasirinkau pagal sugalvotus pakeliui "reikalus", nustebinti pakeliui gyvenančią draugę su gėlių puokšte, praeiti pro Gimdymo namus. Klaidžiojau sotyje, kai sužinojau, kad laiptai į tiltuką virš geležinkelių bėgių yra už pastato, o ne nuo perono ir tarp dviejų kapinių pasimečiau, net nežinojau, kad ten dvi atskiros kapinės“
„Rajonas visiškai atspindi gyvenimą. Gimdymo namai - kapinės. O tarp ir aplink - nuo skurdo iki visai padoraus gyvenimo su nuosavu kiemu, susitvarkę seni daugiabučiai. Aptriušę namai. Bet daugiau skurdesnis kontingentas“.
„Netikėtai sau, kelionė gavosi labai asmeninė ir stipri emocine prasme“.
„Iš tikro viduje daug emocijų ir minčių sukilo, šis pasivaikščiojimas tarsi pažadino mane, užčiuopiau savo norus ir svajones apie savo namus, pradėjau galvoti, kokius namus aš susikurčiau, ar norėčiau čia gyventi. Šiame rajone apima egzistenciniai klausimai. Kontrastų rajonas. Labai netobulas, apsileidęs, bet tikras iki kaulų smegenų. Supranti, kad žmogui nedaug tereikia“.
„Čia kaip atskiras pasaulis, atrodo teleportavausi į kažkokią gilią provinciją, ir net ne Lietuvos. Man svetima kičinė estetika, plastmasinės gėlės, plastmasiniai langai medinėse trobose... Nedovanotinas apsileidimas miesto centre. Laiko beveik nepaliesta Vilniaus dalis“.
„Laiptai, laiptai, laiptai. Kaip čia išgyvena senoliai ir mamos su vaikais??? Kita vertus, neįtikėtinai išraiškingas reljefas, kalvota vieta, gražūs vaizdai. Matėsi miestas apačioje, ir būnant šitoje žalioje, nedidelių namų apsuptyje kažkaip visai nesinorėjo leistis ten žemyn į tą šurmulį“.
„Labai stiprus nuosavybės jausmas. Viskas aptverta tvoromis, daugiausia metalinėmis ažūrinėmis. Matyt trūksta saugumo. Kita vertus, atrodo, kad niekas nuo nieko neslepia, eksponuoja savo asmeninį gyvenimą, šiukšles, bliūdus, skalbinius, netvarką“.
„Architektūra be architektų. Tiek visokių detalių, keistų (nelegalių??) sprendimų, lipdyta prilipdyta. Vilniaus favelos. Labai nelietuviškas vaibas. Man buvo svarbu pamatyti šį Vilniaus veidą. Iki šiol nejaučiau to „daugiatautiškumo“, apie kurį kalbama. Supratau, kad miestas yra segreguotas. Sprogo mano socialinis burbulas. Dėkui!”
„Nustebino, kad labai gražus rajonas, kalvotos gatvės, panoramos, terasos. Daug įvairaus gyvenimo čia: daugiabučiai, gyv. namai, susiduria sena ir nauja. Nustebino, kiek įdomių dalykų čia yra, norisi juos patyrinėti daugiau. Sužinojau, kad yra didelės sentikių kapinės ir šalia esanti cerkvė - man jos įdomios, nes mano pusė giminės yra sentikiai. Susižavėjau panoramomis - kaip gražiai iš aukštai matosi. Gal nustebino, kad su partnere nepasiklydome, pavyko susiorientuoti pagal Naujininkų "įžymybes" - cerkvių kupolus. Nustebino labai graži senovinė architektūra - mediniai namai, vilos“.
„Labiausiai įsiminė individualių namų „sala“, apsupta daugiabučių. Įėjusi į jos vidų, išgirdau už savęs nepažįstamą kalbą. Staiga suvokiau, jog čia gyvena čigonai. Persmelkė didelis nejaukumas. Po to pastebėjau be galo ilgą skalbinių eilę, džiūnančią tarp medžių, ir šyptelėjau. Jie juk tokie patys žmonės kaip mes. Tik šeimos gausios gausios“.
„Miegantys milijonai. Ši vieta turi tiek daug potencialo! Nustebau, kad čia iš tikro daug žalumos. Skirtingi aukščiai apdovanoja netikėtais vaizdais, dvišlaičių stogų jūra, yra kur akiai paklaidžioti. Nuostabi patirtis!”
„Labai jaukaus mastelio mediniai namukai, šimtamečiai mūrinukai. Kita vertus, itin nejautrūs ir monstriški daugiabučiai, ir ne sovietmečio statyba baisiausia, o devyniasdešimtųjų....“
„Bijojau čia eiti, bet nustebau, kad čia viskas normaliai. Daug jaunų žmonių pamačiau, šeimų. Vienas kitas girtuoklis, o šiaip ramybė. Namai, nors ir pavargę, bet matosi, kad tvarkomi, vienur kitur vyksta statybos. Netipiškas gyvenimo būdas šlaituose. Daug laiptų. Kažkuo man Lenkijos provinciją priminė“.
Apibendrinančios įžvalgos
Atsižvelgiant į COVID situaciją ir rekomendacijas nesibūriuoti, vaikščiojimas ir instrukcijos buvo pritaikytos individualiai patirčiai. Dalyviai reflektavo, kad toks miesto pažinimo būdas yra labai patrauklus, motyvuojantis ir išlaisvinantis. Tyrėjo vaidmuo leidžia būti landesniam, smalsesniam, atsiranda daugiau drąsos ir ryžto išsiveržti iš rutinos ir įprastų maršrutų, naujomis akimis pažiūrėti į tas pačias vietas.
Vienijantys atradimai: įmanoma medituoti ne tik gamtoje, bet ir mieste, – urbanistinė aplinka lygiai taip pat gali tave pakrauti, duoti atsakymus, kaip ir gamta. Svarbiausia, kokiomis akimis žiūri, ir ko ieškai. Taip pat, dalyviai paskatino į taisykles įtraukti sąlygą pakalbinti vietinius, ieškoti konkrečių detalių (tvorų, langinių, ženklų, arch. detalių, pavadinimų ir pan.), matuoti atstumus ir dydžius savo kūnu ir t.t. Šios įžvalgos padės ateityje plėtojant sužaidybintą miesto pažinimo patirtį.
Taip pat diskusijose buvo paliesta privatumo tema ir svarstyta, kiek tokie žaidimai gali sutrikdyti įprastą rajono gyvenimą.
Atsižvelgiant į COVID situaciją ir rekomendacijas nesibūriuoti, vaikščiojimas ir instrukcijos buvo pritaikytos individualiai patirčiai. Dalyviai reflektavo, kad toks miesto pažinimo būdas yra labai patrauklus, motyvuojantis ir išlaisvinantis. Tyrėjo vaidmuo leidžia būti landesniam, smalsesniam, atsiranda daugiau drąsos ir ryžto išsiveržti iš rutinos ir įprastų maršrutų, naujomis akimis pažiūrėti į tas pačias vietas.
Vienijantys atradimai: įmanoma medituoti ne tik gamtoje, bet ir mieste, – urbanistinė aplinka lygiai taip pat gali tave pakrauti, duoti atsakymus, kaip ir gamta. Svarbiausia, kokiomis akimis žiūri, ir ko ieškai. Taip pat, dalyviai paskatino į taisykles įtraukti sąlygą pakalbinti vietinius, ieškoti konkrečių detalių (tvorų, langinių, ženklų, arch. detalių, pavadinimų ir pan.), matuoti atstumus ir dydžius savo kūnu ir t.t. Šios įžvalgos padės ateityje plėtojant sužaidybintą miesto pažinimo patirtį.
Taip pat diskusijose buvo paliesta privatumo tema ir svarstyta, kiek tokie žaidimai gali sutrikdyti įprastą rajono gyvenimą.
Žemėlapyje geltona linija vaizduoja asmenų, gyvenančių ne Naujininkų rajone judėjimo trajektorijas, o mėlyna - vietinių gyventojų. Įdomu tai, jog nepaisant koks individualus maršrutas buvo pasirinktas, tam tikras vietas praėjo visi žaidimo dalyviai (pažymėta rožine spalva), t.y. Gudų gatvė, Naujininkų gatvė ir Tyzenhauzų gatvė tarp dviejų kapinių. Galime teigti, jog didelę įtaką tokiam maršrutui turėjo tai, jog ieškomas objektas yra labai unikalus ir atpažįstamas savo išvaizda - cerkvės kupolu ir lokacija ant kalvelės. Dauguma ieškojusiųjų objekto orientavosi būtent ieškodami kupolo ir užlipdami ant kalvelių, kad geriau apžvelgtų stogus. Galbūt, dėl šios priežasties tam tikros gatvės ir vietos buvo praeitos daugumos dalyvių.
Projektą iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba.
RSS Feed
